yo..tiek nedaug truko...
stay down...
Kiek žmonių turi mirti, kad pasijustum laimingas...?
Gal jau gana.....
Laikas vis bėga, nestoja..
nauji metai vis keičia senus
kažkas pasauly verkia, kažkas kvatoja
kažkas kankinasi pametė gyvenimo raktus....
gerai, kartoju sau, kad viskas tvarkoj
nors iš tikrųjų skęstu, kada Tu suprasi pagaliau...
gerai, susitiksim pasaulio pabaigoj
pragare, deginsiuosi „palangoj“
gyvenau pasaulyje, kur meilės nėra
ten buvai tik Tu..
taip, aš kaltas esu...bet galėjai, kada nors pasakyti „aš čia“
ne..sunku..gerai..vienas lieku..
dėl Tavęs ir kitų, sakau, kad nebebus manęs
nebetrukdysiu aš Tavęs
Viskas vėl kartojasi
prakeiktas ratas be pabaigos
be pradžios...
be manęs ateitis Tava bus šviesi....
nors jei...whatever...
Matau, nekenti manęs
Žinau, gerai darai
Taip, galiu tik atsiprašyti Tavęs
Ne.. pagalvok gerai
nebereikia vėl daryti to paties...
nekonstruoti iš dramblio avies
sakau iš patirties...
gyvenimas pats viską pagal save sulies...
P.s Žinok..aš dar vis čia
3 komentarai (-ų):
Šitas Tavo įrašas buvo kitoks. Kitokia dvasia jame. Kitoks jausmas. Galbūt apmaudas, galbūt isteriškas skausmas kai neturi kur dėtis ir tarsi viską išmėtai. Skaitytojas ko gero nesupras visų Tavo minčių. Tu jas pradedi, bet nepabaigi užtęsdamas daugtaškiais ir palikdamas kažką tokio, kas duoda susimąstyt apie ką būtent kalbi. Žinoma, tai nėra blogai. Tu rašai pagal savo taisykles, kuri jas pats. Daug Tavo minčių yra nuostabios. Pvz.:
“kažkas pasauly verkia, kažkas kvatoja
kažkas kankinasi pametė gyvenimo raktus....“ – labai gražiai apsakytas tas jausmas, kai nerandam kažko labai svarbaus ir labai reikalingo.
“pragare, deginsiuosi „palangoj““ – sarkazmas?
“gyvenau pasaulyje, kur meilės nėra“ – ta meilė atsiras laikui bėgant. Tikra, gyva, nuostabi, tikėkimės netragiška. Ne Tu vienas kol kas gyveni pasaulyje, kuriame nėra to, kas jį nudažytų pačiom šviesiausiomis spalvomis net pats to nejausdamas.
“nebereikia vėl daryti to paties...
nekonstruoti iš dramblio avies
sakau iš patirties...
gyvenimas pats viską pagal save sulies...“ – pabaiga, kuri, manyčiau, turėtų sukelti tam žmogui kažką tokio... „Ach, ką mes padarėm?!“ nors nežinau. Abejoju. Sėkmės. Laikykis. Tokie dalykai užgrūdina žmogų, sustiprina, pamoko... Ir turbūt tos naudos išpešti galima netgi daugiau (jei gerai suprantu ką turėjai omeny). Gyvenime visko reikia patirti. Potvyniai... Atoslūgiai... Viskas normalu. Pakilsi kaip feniksas iš pelenų ir skrisi gyvenimu lengvai – lyg ant sparnų.
nu Tu kaip visada pavarai :) Tavo komentaras vertingesnis už patį įrašą,,, :|
Komentaras kaip komentaras :D Jeigu įrašas sukelia daug minčių, tai jis nėra prastesnis už komentarą. Diskutuoti galima turbūt nemažai ir mintys eitų kaip iš pypkės. Bet bandyti tai surimuoti yra sunkiau. Tavo įraše dar daug ką įžvelgti galima. Dar daug ką atrasti vis iš naujo skaitant. Ir iš skirtingų kampų žiūrint, viskas gali atrodyti skirtingai... Vis įsijaučiant, vertė vis kyla.
Rašyti komentarą