Don't believe the heart...
Kažkodėl diena neša ne džiaugsmą, o liūdesį
Dovanoja kruvinas ašaras, neša pražūtį
Slepia džiugia praeitį, naikina ateitį
Tempia mane į gyvenimą beprasmį
Ryte laukiu vakaro, o vakare vėl ryto
Taip ir sukasi diena
Dar siela nežinia kur nuklydo
Rutina, buk prakeikta!
Visur tamsa aklina
Toks jausmas lyg saulėlydžio nebūta niekada...
Slankioja visur šešėliai baisūs...
Akys nebenorinčios matyti
Sparnai nebegalintis pakilti
Širdis bijanti mylėti
Man sunku kuo nors tikėti...
Taip sunkiai einu, kojas vos velku
Gyventi čia taip painu...
Tie daug įvairių kelių
O kuriuo eini Tu..? Apsisukti dar nėra vėlu
Pranešimą parašė
Žygimantas
2 komentarai (-ų):
Tavo kūryba, tokia išraiškinga, tokia... Žodžiu, man patinka :)
Čia parašyti tokie teisingi žodžiai, ir daugumai priatariu. Ypatingai: "Rutina, buk prakeikta!" ;D Ypač skambiai surimuoti du paskutiniai stulpeliai ;) Beprotiškai nerealus, prasmingas, gilus bei iškalbus :) Geriausias :)
Rašyti komentarą