Apie Viską ir Apie Nieką

Vėl noriu išdėstyti savo nerišlias, niekam neįdomias mintis...
     Norėčiau iš savo gyvenimo ištrinti visus dviveidžius žmones ir tokius veidmainius, ir iš kur dar pasaulyje atsiranda didesniu parazitų už mane? Ir tokiu šioj mažoj žemelėje nemažai, ir nemažėja, ir kas nuo karto vis man pasimaišo po kojomis, ir nėra kur dėtis.. Jie kartais viską viską sumaišo.. Kodėl žmonės taip daro..? Viena diena gražus mielas veidelis, kita diena jau žiū, kraują iš Tavęs siurbia taip be gailesčio...
    Kodėl kartais žmonės nevertina to ko jiems duodi? Gerbi, saugai, rūpiniesi, atsiduodi.... Bet tave atstumia, o ką jau kalbėt apie atsaką.. Branginkit kitus, gerbkit save, nežeminkit savęs. Ir nereikia apsimetinėt...

Apskritai norėčiau pasėdėt ant kokio bedugnės krašto, toks vienas arba su tavim, ir apie viską pakalbėt, tamsoje, mėnulio šviesos apsupty, žvaigždžių šėlsme....
Dar norėčiau meilės...šilumos, bet ko mielo. Norėčiau kasdien matyt šypsena tavo veide, matyt ta šypsena anksti ryte vos tik pabudus, kada tu dar susivėlusi, bet tokia graži.... Norėčiau justi Tavo rankas, justi Tave..
Norėčiau turėt Tave :)
Norėčiau kam nors duoti meilės...suteikt šilumos, but šalia, kai tik reikės, kada tik galėsiu... padėt..
Norėčiau but...toks... šaltakraujis.. taip smarkiai nereaguot ir norėčiau išmokt atsirinkti  draugus, apskritai žmones... Norėčiau nuo stogo nušokt...
šiaip daugiau nerašysiu jokių nesąmonių... nes reikia eiti mokytis chemijos...