Alchemikas paima į rankas knygą, kurią jam atnešė kažkas iš karavano. Leidinėlis be viršelio, tačiau jis netrunka nustatyti autorių: Oscar Wilde. Vartydamas lapus, užkliūva už Narcizo istorijos.
Alchemikas žino legendą apie Narcizą - gražuolį, kuris kiekvieną dieną ateidavo prie ežero gėrėtis savo atspindžiu vandenyje. Visiškai apkerėtas savojo grožio, sykį jis įkrito vandenin ir paskendo. Toje vietoje išaugo gėlė, kuri buvo pavadinta narcizu.
Tačiau Oskaras Vaildas užbaigė istoriją kitaip. Jo pasakojime, mirus Narcizui, prie šio gėlo vandens ežero atėjo girių laumės oreadės ir nustebo pamačiusios, kad jis tapęs karčių ašarų urna.
- Ko gi tu verki? - paklausė oreadės
.
- Aš verkiu Narcizo, - atsakė ežeras.
- Tai mūsų nestebina, - pasakė laumės. - Nors ir mes jį nuolat sekiojome miške, tik tu vienas galėjai iš arti gėrėtis jo grožiu.
- Vadinasi, Narcizas buvo gražus? - paklausė ežeras.
- Kas gi geriau nei tu galėjo tai žinoti? - nustebo oreadės. - Juk jis prie tavo krantų rymojo ištisas dienas!
Ežeras valandėlę patylėjo. Paskui atsiduso:
- Aš verkiau Narcizo, bet niekuomet nebuvau pastebėjęs, kad jis gražus. Aš jo verkiau, nes kiekvieną sykį, kai jis pasilenkdavo ties manim, jo akyse aš galėjau matyti savo grožio atspindį.
- Kokia graži istorija, - ištaria Alchemikas
(einu toliau skaityt, matot, aš moku skaityt.....)
2 komentarai (-ų):
Aukso verti rašytojai! :)
Aukso verti skaitytojai....
Rašyti komentarą